Vladas Bagdonas buvo žmogus, kurio buvimas šalia visuomet teikė ramybę. Pradžioje, kai jį sutikau, jis atrodė toks paprastas – nė nieko ypatingo, bet kuo daugiau praleidome laiko kartu, tuo labiau supratau, kiek jame gylio ir šilumos. Jis buvo iš tų žmonių, kurie kalbėjo mažai, bet kai prasižiojo, pasakydavo tokius dalykus, kurie priversdavo pagalvoti.
Visą gyvenimą dirbo fizinį darbą, ir tai jam teikė džiaugsmą. Visuomet sakydavo, kad „darbas teikia gyvenimui prasmę“. Ar tai būtų sodo tvarkymas, ar statybų projektas – jis visuomet stengdavosi padaryti kuo geriau. Mėgo šnekėtis su kaimynais ir dalintis patarimais, kaip tvarkyti kiemą ar kaip pasodinti gėles. Žiemą jis nuolat būdavo užimtas ruošdamas medžius, o pavasarį – sodindamas naujus augalus. Kartą net sakė: „Nėra nieko geriau už savo sode užaugintas pomidoras.“
Vakarais, kai sugrįždavo namo, dažnai atsisėsdavome kieme ant jo pačių padaryto suolo. Jis su šypsena dalindavosi savo patirtimi, prisiminimais iš jaunystės, kaip sunkiai dirbo, kad užaugintų šeimą. Niekada nesiskundė, kad gyvenimas sunkus – visada rasdavo gerą žodį ir juokdavo, kad „geriau kartą pasijuokti, nei dešimt kartų pasiskųsti“.
Jo užsidegimas buvo užkrečiamas. Mūsų vaikai jį dievino. Jis turėjo nuostabią dovaną bendrauti su jais – pasakodavo istorijas apie senovinius amatus, kaip jis pats mokėsi dirbti su medžiu, kaip jaunas vaikinas svajojo tapti meistru. Prisimenu, kaip jis kartu su vaikais statė smėlio pilis pajūryje – tai buvo tokia paprasta, bet nuostabi akimirka. Tada atrodė, kad jis iš tiesų gyvena kiekviena akimirka.
Kai Vladas išėjo, palikęs mus sulaukęs 40-ies, gyvenimas tapo šiek tiek niūresnis. Tuo metu, kai, rodos, viskas turėjo būti ramiau, jis manė, kad tik dabar prasidės tikras gyvenimas, pilnas nuotykių ir atradimų. Tačiau jo išėjimas paliko tuštumą, kurios niekas negalėjo užpildyti. Dabar, kai grįžtu į kiemą, vis dar jaučiu jo buvimą – kiekviename sode, kiekviename įrankyje, kiekviename prisiminime.
Nepaisant to, kad jo nebėra, Vladas paliko mums daug – ne tik prisiminimus, bet ir pamokas. Jo šypsena, nuoširdus noras padėti ir darbas, kurį jis atliko, vis dar gyvena mumyse. Ir kiekvieną kartą, kai einu pro kiemą, prisimenu jo žodžius: „Gyvenimas yra kaip sodas – jei nori, kad jis žydėtų, turi jį prižiūrėti.“
