Pranas Mykolaitis buvo mano vyras, draugas ir žmogus, su kuriuo praleidau visą savo gyvenimą. Išėjo jis ramiai, sulaukęs 75-erių, o jo ramybė, atrodo, dar vis persmelkia mūsų namus.

Pranas buvo paprastas žmogus, visada sakydavo, kad jam svarbiausia – turėti šiltą namą, pilną stalą ir šeimą šalia. Augo jis kaime, nuo mažens buvo pratinamas prie darbo ir atsakomybės, o užaugęs tapo tikru amatininku – auksarankiu, kokių reta. Viskas, prie ko jis prisiliesdavo, tapdavo tvirta ir patikima: pastatyti tvartai, suremontuota technika, prižiūrėtas sodas. Pranas mėgo paprastus dalykus – rytinę kavą kieme, paukščių čiulbesį, šiltą vasaros vakarą.

Su juo gyvenimas niekada nebuvo pilkas. Pranas buvo linksmo būdo, visada rasdavo priežastį šypsotis ar pajuokauti net ir sunkiausiais laikais. Jis labai mėgo savo anūkus, ir kai tik jie atvažiuodavo, matydavau, kaip sušvinta jo akys. Visada kalbėdavo, kaip nori jiems palikti ką nors, ką jie prisimintų – savo istorijas, darbus, rankų meistrystę. Ir paliko – visur aplink mus liko jo rankų prisilietimai, tarsi tylūs ženklai, kad jis vis dar čia.

Dabar, kai jo jau nėra, dažnai pagaunu save prisimenant jo balsą ar juoką. Jis man buvo ne tik vyras, bet ir viso gyvenimo draugas. Ir nors širdyje liko tuštuma, jaučiu, kad Pranas niekada manęs visiškai nepaliko.