Rasa Daukantaitė buvo mano gyvenimo meilė ir, jei galima taip sakyt, mano sielos draugė. Gimė ir augo paprastoje šeimoje mažame miestelyje, o jos nuoširdumas ir šiltumas žmones traukė tarsi magnetas. Visada juokdavosi, kad užaugs būdama ne kažkokia verslininkė ar teisininkė, o tiesiog “laiminga moteris” – ji taip ir sakydavo.

Kai ją sutikau, man pasirodė, kad gyvenimas tapo šviesesnis. Rasa buvo meniškos sielos – turėjo tą ypatingą gebėjimą įžvelgti grožį ten, kur kiti nepastebėdavo. Ji mokėjo fotografuoti, piešti, ir kartais vis dar randu jos užrašytus eilėraščius, paslėptus tarp mūsų daiktų. Jos darbai niekada nebuvo skirti parodoms – viską darė dėl savęs, dėl to laimės jausmo, kuris ateidavo iš kūrybos.

Supratau, kad Rasa – kitokia, pirmą kartą išgirdęs jos kalbą apie gyvenimą. Ji nuolat man primindavo, kad svarbiausia – mažos laimės akimirkos: rytinė kava, paukščių čiulbesys, saulėlydis. Jos tokios paprastos, bet su ja jos tapo tokios ypatingos.

Rasa išėjo per anksti. Jai buvo tik 35-eri, ir vis dar sunku patikėti, kad jos jau nebėra šalia. Šiandien dažnai grįžtu prie tų vietų, kurias lankydavom kartu, ir atrodo, kad ji vis dar šalia – tyliai, savo ramiai, kaip visada. Jos meilė ir šiluma liko su manimi, ir, tikiu, taip bus visada.