Kristupas Gelžinis buvo mano žmogus, tikras ramstis ir draugas. Jam buvo tik 50 metų, kai išėjo, nors atrodė, kad tiek daug dar turėjome padaryti kartu. Jo visur pilna mūsų namuose – kiekviename vinuke, kiekvienoj lentynoj, nes viską jis čia pats savo rankom buvo padaręs.

Kristupas buvo paprastas, ne iš tų, kurie daug kalba. Jo darbas buvo jo pasididžiavimas. Visada sakydavo, kad „darbas žmogų puošia“, ir iš tiesų – jis buvo puošnus ne dėl kokio brangaus kostiumo, o dėl rankų, kurios visada kažką tvarkė, montavo, taisė. Jam nelabai rūpėjo prabangos, sakydavo, kad „gyvenimo džiaugsmas yra paprastuose dalykuose“ – rytiniame kavos puodelyje, sodinant medį, grįžtant namo po dienos darbo.

Jis labai mylėjo vaikus, ir kai tik jie atvažiuodavo, matydavau, kaip šypsosi. Mokė juos visko, ką pats išmoko – nuo to, kaip taisyt dviratį, iki to, kad svarbiausia gyvenime yra doras darbas ir pagarba. Jo gyvenimas buvo paprastas, bet tikrai ne tuščias.

Dabar namuose tylu, labai jo trūksta. Bet jaučiu, kad jo palikimas liko – tiek vaikuose, tiek visuose tuose daiktuose, kuriuos jis paliko mums. Kiekvieną kartą, kai žiūriu į jo padarytus darbus, atrodo, kad Kristupas vis dar šalia.